„Psichikos liga ir psichologija“ (1962) yra pataisyta ir išplėsta ankstyvojo Foucault esė (1954) versija, papildyta pagrindinėmis jo daktaro disertacijos „Beprotybės istorija klasikiniame amžiuje“, kurią jis apgynė praėjusiais metais, tezėmis. Ši knyga leidžia mums atsekti išskirtinių Foucault idėjų kilmę ir evoliuciją, nuosekliai kritiškai nagrinėjant fiziologijai, psichoanalizei, egzistencinei psichologijai ir antipsichiatrijai būdingas beprotybės sąvokas. Čia jis bando paneigti vieną iš klasikinių psichologijos istorijos teiginių, pagal kurį psichiatrinės medicinos atsiradimas išlaisvintų „beprotį“. Filosofas, priešingai, įrodo, kad tikrasis beprotybės susvetimėjimas turi būti datuojamas tuo momentu, kai ji pradėta įvardinti ir traktuoti kaip liga. Esė atspindi, viena vertus, Foucault profesinę patirtį: darbą kalėjimo psichologu ir psichologijos istorijos dėstytoju, kita vertus, jo asmeninę „marginalumo“ ir „nenormalumo“ patirtį.