„Rūpinimasis savimi“ buvo paskutinė Michelio Foucault gyvenimo publikacija ir tam tikra prasme jo filosofinis testamentas. Jo tyrimų objektas yra „geismo žmogaus“, arba moralinio subjekto, kuris tam tikrame savo raidos etape susidūrė su seksualinio elgesio problema, genealogija. Analizuodamas daugybę graikų ir lotynų šaltinių, sukurtų iš pirmųjų dviejų mūsų eros amžių (Artemidoro, Galeno, Pseudo-Luciano ir kitų kūrinių), Foucault daro išvadą, kad moralę galima suvokti nepriklausomai nuo judėjų-krikščionių nuodėmės sampratos, kurioje geismas yra savaime kaltas ir pasmerktinas. Senovės gydytojai ir moralistai sukūrė kitokią etikos versiją, iš esmės individualistinę ir siejančią dorybę su „egzistencijos stiliumi“, „gyvenimo menu“ arba „aš kultūra“, kurios šerdį sudaro ne draudimai, o teigiamos vertybės. Kitas svarbus trečiojo „Seksualumo istorijos“ tomo motyvas yra šios senovės etinės tradicijos ir krikščioniškosios moralės ryšio eskizas, kuri absorbavo ir radikaliai perinterpretavo kai kuriuos jos elementus.