Savo esė „Per liniją“ (1950) Ernstas Jüngeris nagrinėja nihilizmą kaip pagrindinę modernybės problemą – ligos procesą, apėmusį visą planetą. Remdamasis Dostojevskio ir Nietzsche'ės idėjomis, autorius siūlo tris problemos sprendimo būdus: diagnozę, prognozę ir terapiją. Jei „Darbininkas“ (1932) Jüngeris sprendimą matė „visiškoje mobilizacijoje“, tai dabar jis kalba apie būtinybę „peržengti ribą“ – įveikti nihilizmą per asmeninę laisvės patirtį, kuri atskleis „naują būties lūžio tašką“. Šis tekstas yra bandymas rasti atramos tašką greitėjančiame technologiniame pasaulyje.

Vertimo požodyje filosofas Aleksandras Michailovskis paaiškina pagrindinius vaizdinius ir sąvokas – „nulinis taškas“, „niekutis“, „skausmas“, „laukinė dykuma“ – ir nagrinėja klausimus, kilusius Jüngerio ir Heideggerio dialoge, kuris į šią esė atsakė savo straipsniu „Ant ribos“.