Esė „Pasakotojas: apmąstymai apie Nikolajaus Leskovo kūrybą“ (1936) yra galutinis Walterio Benjamino nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos plėtotos epo koncepcijos išdėstymas. Po jos pateikiamos 1929–1933 m. parašytos esė, pastabos ir recenzijos, kuriose atskleidžiami įvairūs požiūriai į šią koncepciją. Knyga užbaigiama 1928–1935 m. laikotarpio pasakojimo teorijos juodraščių rinkiniu ir vertėjo priesaga „Trumpa istorija kaip istorijos forma“.