Antrasis „Seksualumo istorijos“ tomas žymi esminį Michelio Foucaulto kūrybos poslinkį. Išleistas praėjus aštuoneriems metams po pirmojo tomo, „Malonumo panaudojimas“ (1984 m.) atveria naują tyrimų sritį – praktikų, kuriomis žmonės formuojasi kaip savo veiksmų moraliniai subjektai, tyrimą. Foucault analizuoja, kaip IV a. pr. Kr. graikai dietologijoje, erotikoje, ekonomikoje ir filosofijoje (platoniškoje tradicijoje) problematizavo su seksualiniais santykiais susijusius malonumus ne draudimais, o tam tikros egzistencijos estetikos principais, kur afrodizia patirtis (priešingai nei krikščioniškoji „kūno“ ir šiuolaikinio seksualumo patirtis) tampa savanoriško ir sąmoningo „aš meno“, savojo subjektyvumo stilizacijos, dalimi. Remdamasis graikų gydytojų, filosofų, pedagogų ir moralistų raštais, Foucault įrodo, kad klasikinėje senovėje malonumo mėgavimasis buvo pavaldus ne tiek prievartos taisyklėms, kurios neva atitiko kažkokią universalią žmogaus prigimtį, kiek „savęs valdymo“ arba savikontrolės principui ir užduočiai paversti savo gyvenimą atminties vertu kūriniu. Foucault šią analizę integruoja į bendrą subjektyvumo formų genealogiją Europos tradicijoje, pagrįstą etikos, kaip „sąmoningos laisvės praktikos“, supratimu.