1974/75 mokslo metais dėstytas kursas „Nenormalumas“ sutampa su vienu iš Foucault tyrimų veiklos viršūnių ir atspindi jo pagrindinių tyrimų interesų pokytį nuo diskursinių darinių archeologijos prie žinių ir galios aparatų genealogijos. Remdamasis XIX a. teismo psichiatrijos tyrimais ir tekstais, susijusiais su po reformos atlikta katalikų išpažinties praktika, filosofas aptaria naujos – normalizuojančios – galios formavimąsi. Normalaus ir nenormalaus individo sąvoką jis iškelia į normalizuojančio žinojimo istorijos, atsiradusios ankstyvojoje psichiatrijoje ir davusios pradžią seksualumo sąvokai, centrą. Foucault nagrinėja šios sąvokos formavimąsi vaikystės medikalizacijos kontekste ir analizuoja išpažinties procedūrą katalikų tarnystėje, taip paruošdamas kelią savo paskutinei knygai „Kūniški išpažinimai“. Kursas leidžia atsekti Foucault minties judėjimą kelių istorinių ir filosofinių kelių kryžkelėje ir kartu yra įžvalgios bei šmaikščios mokslinės prozos pavyzdys.