Ši knyga, ambicingo prancūzų teoretiko ir tyrėjo Michelio Foucaulto (1926–1984) „archeologinio“ projekto dalis, paremta jo daktaro disertacija, kurią jis parašė po kelerių metų darbo psichiatrijos ligoninėse.

„Beprotybės istorija klasikiniu amžiumi“ (1961 m.) – tai bandymas išanalizuoti ir interpretuoti idėjas apie beprotybės esmę, vyravusias Europos kultūroje nuo XVII iki XIX a., siekiant atskleisti psichiatrijos praktikos genealogiją XX a. Foucault, remdamasis viduramžių medicinos traktatais, praeities populiariais prietarais ir literatūriniais vaizdiniais, klausia, kaip keitėsi beprotybės samprata ir visuomenės požiūris į ją. Kaip beprotybė tapo liga, kuriai taikomas specializuotas gydymas? Kaip atsirado Homo sapiens, kuris pats ėmėsi teisti bepročius?