1924 m. lapkritį Berlyne filosofas ir teologas Walteris Benjaminas sutiko ateistą poetą Bertoltą Brechtą. Nepaisant trapaus pokalbio per pirmąjį susitikimą, per ateinančius kelerius metus jų santykiai gilėjo ir išsivystė į gilią draugystę. Nuolatiniame dialoge jie skolinasi ir patvirtina vienas kito idėjas: Benjaminas savo paties mąstymo vaizdais teorijoje (Denkbilder) randa analogiją Brechto principui nutraukti veiksmą epiniame teatre.

Pasak Hannah Arendt, knygoje „Brechtas ir Benjaminas“ „didžiausias gyvas vokiečių poetas sutiko svarbiausią savo laikų kritiką“. Šiame leidinyje yra Benjamino kūrinių, kuriuose plėtojamos Brechto idėjos apie teatrą ir meną, jo poezijos komentarai, „Trijų grašių romano“ recenzija ir pokalbių su „Bertu“ prisiminimai. Pokalbyje su Theodoru Adorno, po tragiškos jo draugo mirties, Brechtas prisipažino, kad laikė Benjaminą „geriausiu savo kritiku“.