Rinkinį sudaro du puikūs memuarinio pobūdžio tekstai, parašyti Walterio Benjaminio viduryje 1920-ųjų („Vienpusė gatvė“) ir 1930-ųjų pradžioje („Berlyno vaikystė amžių sandūroje“). Abu jie susideda iš fragmentų, įžvalgiai analizuojančių kasdienybės audinį.

Pagrindinės temos – praeities ir dabarties sąveika, negirdimas istorijos žingsnis, nostalgija, kolekcionavimas ir kt. – glaudžiai sieja šią, atrodytų, neprivalomą autobiografinę prozą su pagrindiniais Benjaminio teoriniais projektais, skirtais Baudelaire'ui, XIX – XX amžiaus pradžios kultūros istorijai ir, plačiau, modernybės likimui.