Vokiečių-žydų filosofas Walteris Benjaminas, kultūros atminties tyrimų ir vietos filosofijos pradininkas, buvo vienas pirmųjų, teigusių, kad miesto gyvenimas sustiprina izoliacijos ir atomizacijos jausmus. Bėgant metams, jis parašė „Denkbilder“ („minčių vaizdinius“) – trumpus tekstus, vaizduojančius miesto peizažus, kuriuose miestas atrodo kaip dėlionė ar mitinis labirintas: impresionistinę esė apie Neapolį (1925), sovietinės sostinės portretą (1926–1927) ir užrašą pavadinimu „Hašišas Marselyje“ (1932). Tačiau centrinė vieta Benjamino miestų žvaigždyne tenka Berlynui, kuriame jis užaugo, ir Paryžiui, kuris trumpam priglaudė jį nuo žydų pogromų.