„Tiqqun“ buvo filosofų grupė, susikūrusi Paryžiuje 1998 m. Ją įkvėpė situacionistų internacionalizmas, dadaizmas ir siurrealizmas, taip pat Frankfurto mokykla, jaunasis Lukácsas, Hannah Arendt, Gershomo Scholemo darbai apie žydų mistiką ir, žinoma, Walteris Benjaminas. Kalbant apie šiuolaikinę filosofiją, verta paminėti stiprią Giorgio Agambeno, su kuriuo „Tiqqun“ užmezgė tiesioginį kontaktą, įtaką, taip pat susižavėjimą Gilbert'u Simondonu, Gilles'iu Deleuze'u ir, nors ir ne visiems būdingą, susidomėjimą Micheliu Foucault. Tokie madingi ideologai kaip Alain Badiou ar Slavoj Žižek buvo ignoruojami arba, tiksliau sakant, niekinami. Netrukus kilo mintis leisti žurnalą pavadinimu „Tiqqun“, kuris yra nuoroda į žydų misticizmo tradiciją, kurioje „tikkun olam“ sąvoka reiškė sugadinto, nuniokoto ir disharmoniško pasaulio ištaisymą. Čia galima įžvelgti mesijinę nuorodą, kuria dalijasi Benjaminas, bet taip pat ir visa Vakarų kritikos tradicija, bendra anarchizmui ir socializmui.

Ketvirtoji prancūzų filosofinio kolektyvo „Tiqqun“ serijos knyga. „Įsivaizduojama grupė Spektaklyje pasirodo ne kaip sudaryta iš žmonių, o iš keistų veiksmų, kaip suprantama pagal sabatiškąją tradiciją.“