„Tiqqun“ buvo filosofų grupė, susikūrusi Paryžiuje 1998 m. Įkvėpimo sėmėsi iš situacionistinio internacionalo, dadaizmo ir siurrealizmo, taip pat iš Frankfurto mokyklos, jaunojo Lukácso, Hannah Arendt, Gershomo Scholemo darbų apie žydų mistiką ir, žinoma, Walterio Benjamino. Kalbant apie šiuolaikinę filosofiją, verta paminėti stiprią Giorgio Agambeno, su kuriuo „Tiqqun“ užmezgė tiesioginį kontaktą, įtaką, taip pat susižavėjimą Gilbert'u Simondonu, Gilles'iu Deleuze'u ir, nors ir ne visiems būdingą, susidomėjimą Micheliu Foucault. Tokie madingi ideologai kaip Alain Badiou ar Slavoj Žižek buvo ignoruojami arba, tiksliau sakant, niekinami. Netrukus kilo mintis leisti žurnalą pavadinimu „Tiqqun“, remiantis žydų misticizmo tradicija, kurioje „tikkun olam“ sąvoka reiškė sugadinto, nuniokoto ir disharmoniško pasaulio ištaisymą. Čia galima įžvelgti mesijinę nuorodą, kuria dalijasi Benjaminas, bet taip pat ir visa Vakarų kritikos tradicija, bendra anarchizmui ir socializmui.

Penktoji prancūzų filosofinio kolektyvo „Tiqqun“ serijos knyga. „Pirma, šis ritualas teigia absoliutų prekės lygiavertiškumą mainuose, o tada šis absoliutus vartojimo lygiavertiškumas despotiškai ir staiga pasmerkia skurdui visus Blūmus, kurie įsigijo šią prekę.“