„Tiqqun“ buvo filosofų grupė, susikūrusi Paryžiuje 1998 m. Įkvėpimo sėmėsi iš situacionistinio internacionalo, dadaizmo ir siurrealizmo, taip pat iš Frankfurto mokyklos, jaunojo Lukácso, Hannah Arendt, Gershomo Scholemo darbų apie žydų mistiką ir, žinoma, Walterio Benjamino. Kalbant apie šiuolaikinę filosofiją, verta paminėti stiprią Giorgio Agambeno, su kuriuo „Tiqqun“ užmezgė tiesioginį kontaktą, įtaką, taip pat susižavėjimą Gilbert'u Simondonu, Gilles'iu Deleuze'u ir, nors ir ne visiems būdingą, susidomėjimą Micheliu Foucault. Tokie madingi ideologai kaip Alain Badiou ar Slavoj Žižek buvo ignoruojami arba, tiksliau sakant, niekinami. Netrukus kilo mintis leisti žurnalą pavadinimu „Tiqqun“, remiantis žydų misticizmo tradicija, kurioje „tikkun olam“ sąvoka reiškė sugadinto, nuniokoto ir disharmoniško pasaulio ištaisymą. Čia galima įžvelgti mesijinę nuorodą, kuria dalijasi Benjaminas, bet taip pat ir visa Vakarų kritikos tradicija, bendra anarchizmui ir socializmui.

Šeštoji ir paskutinė prancūzų filosofinio kolektyvo „Tiqqun“ serijos knyga. „Kibernetika yra autonominis mechanizmų pasaulis, susipynęs su kapitalistiniu projektu kaip politiniu projektu, didžiulė „abstrakčioji mašina“, sudaryta iš binarinių mašinų, tarnaujančių Imperijai.“