Jevgenijus Švarcas rašė pasakas, kurios buvo daug realistiškesnės nei sovietiniai romanai. „Šešėlyje“ ir ypač „Drakone“ jis pranašiškai atskleidė vergijos prigimtį, tai, kas vėliau bus pavadinta „blogio banalybe“ – kasdienį gyvenimo šalia tirono įprotį. Lūžio ir netekties eroje jis sugrąžino žmonėms pasimetimo, draugystės, meilės ir vilties jausmą ir kalbėjo apie juos taip, kad buvo lengviau kvėpuoti. Savo pjesėse Švarcas juokėsi iš išsigandusių amžininkų ir kartu jų gailėjosi, gedėjo jų sielų.

Kas jis buvo iš tikrųjų? Šaipūnas ar išminčius, apsimetęs juokdariu, kuris, iškraipydamas kasdienius žodžius ir reikšmes, pasaulį matė aiškiau nei bet kas kitas. Švarcas yra vienas iš tų nedaugelio menininkų, kuriems pavyko įnešti vidinės šviesos į savo laikmečio tamsą – ir suteikti žmonėms vilties išgijimui.