Paskelbęs autoriaus Roland'o Barthes'o mirtį, veikale „Sade, Fourier, Loyola“ (1971 m.) nagrinėjami trijų asmenų, kurie vienas su kitu nesusiję nei biografiškai, nei įprastinės literatūros ir filosofijos istorijos požiūriu, gyvenimai ir kūryba. Viename triptike sujungdamas prakeiktą libertiną filosofą de Sade'ą, didįjį utopą Charles'į Fourier ir jėzuitą šventąjį Ignacą Lojolą, Barthes'as juos pristato kaip kalbų „įkūrėjus“ – logotetus, kurie jį domina ne kaip „pasakų“ autoriai, o kaip gramatikų – rašymo mašinų, įkūnijančių kalbos performatyviąją galią, – kūrėjus. Visiems trims kalbos aktas neišreiškia vidaus, o sukuria išorę: erdvę, kūną, režimą. Pilyje, vienuolyne, falansterijoje skaitytojas kviečiamas patirti teksto malonumą – suvokti ir pasisavinti ne jo turinį, o jame įterptas diskursyvias formules, į kasdienį gyvenimą projektuojamą fantazminę tvarką – gyventi kartu su Sade'u, Furjė, Lojola.