1926 m. Vladimiras Majakovskis ėmėsi vieno iš paskutiniųjų savo radikalių nuotykių – jis išleido savo eilėraštį „Pokalbis su mokesčių inspektoriumi apie poeziją“. Tai ne tik himnas poezijos menui ir ne tik poeto kandus biurokratijos pašiepimas. Šiame kūrinyje taip pat nagrinėjama gana subtili tema – jame apibrėžiamas rašytojo pajamų lygis, visiškai neprieinamas jokiam paprastam SSRS piliečiui. Eilėraštis buvo išleistas kaip atskira knyga, kurios dizainą sukūrė Aleksandras Rodčenka, o vėliau išspausdintas žurnale „Novyj Mir“. Daugelis jo eilučių vėliau tapo patarlėmis. „Pokalbis su mokesčių inspektoriumi apie poeziją“ yra ir literatūrinis manifestas, ir socialinė-politinė deklaracija, ir finansinės ataskaitos imitacija, ir skandalingas gestas, ir kartu beasmenio biurokrato užgauliojimas, išreikštas su neslepiamu sarkazmu bei vos slepiamu įniršiu. Poeto bandymas konkuruoti su leviatanu buvo nuviliantis – jo mokestis ne tik nebuvo sumažintas, bet ir beveik penkis kartus (!) padidintas, privedant jį prie finansinio bankroto ribos...

Šiame leidime pirmą kartą pateikiami išsamūs komentarai ir Majakovskio skandalingo manifesto faksimilė. Kruopščiai analizuojami poeto kovos su finansų departamentu vingiai, publikuojami unikalūs finansiniai dokumentai iš V. V. Majakovskio valstybinio muziejaus kolekcijų (įskaitant mokesčių deklaracijas ir anksčiau nežinomus poeto pareiškimų laiškus), renkamos Majakovskio karikatūros ir parodijos, susijusios su autorinių atlyginimų tema.