Aštuntajame dešimtmetyje instaliacija tapo svarbiausia menine forma. Tačiau, kaip pažymi Klėra Bišop, „platus skirtumų spektras išvaizdoje, turinyje ir mastelyje kūrinių, kurie šiandien kuriami šiuo pavadinimu, taip pat laisvė naudoti šį terminą daro jį beveik be jokios apibrėžtos reikšmės“.

Šios knygos tikslas – sutvarkyti šią, atrodytų, neaprėpiamą medžiagą. Remdamasi konkrečių darbų analize, autorė parodo, kad, kadangi tokio meno suvokimas reikalauja fizinio publikos buvimo kūrinio viduje, jį galima klasifikuoti pagal patirties tipą, kurį jis siūlo žiūrovui.

Bišop seka instaliacijos ištakas XX a. trečiojo dešimtmečio avangarde, skiria ypatingą dėmesį neoavangardui 1960–1970 m. ir nagrinėja XX a. pabaigos – XXI a. pradžios meninę praktiką, tuo pačiu išaiškindama instaliacijos meno konceptualius pagrindus.