Savo straipsnyje „Asmenybė ir šventumas“, parašytame prieš pat mirtį, Simone Weil, su bekompromisiu nuoseklumu, būdingu jos etinei minčiai, ieško žmoguje vertybių, kurios yra išties šventos visuomenei ir valstybei, ir prieina prie paradoksalios išvados, kad tai ne asmenybė, o beasmenis; ne prigimtinis įstatymas, o vaikiškas gėrio laukimas; ne dovanos ir gebėjimai, o nuolanki tiesos ir grožio viltis; ne savęs pažinimas, o be liežuvio šauksmas apie nelaimę; ne laisvės troškimas, o antgamtinio gėrio troškimas.