Šiam dienoraščiui daugiau nei šešiasdešimt metų. Jis neįprastas, galbūt net unikalus, nes jį rašė trys autoriai – jaunieji skulptoriai Vladimiras Lemportas, Vadimas Siduras ir Nikolajus Silisas, kurie dirbo kartu. Aprašomi įvykiai daugiausia vyksta studijoje per vienerius metus – nuo ​​1960 m. rudens iki 1961 m. rudens. Šis laikotarpis, vadinamas „Atlydžiu“, žymi naujos, šviesios ir optimistiškos dvasinės atmosferos atsiradimą. Pagrindiniai veikėjai yra patys autoriai, taip pat jų draugai ir pažįstami. Tarp jų – A. Vaksbergas, K. Vanšenkinas, V. Dudincevas, E. Jevtušenka, Ju. Kovalis, L. Kopelevas, A. Mitta, E. Neizvestnas, B. Okudžava, I. Savvina, G. Sapgiras, Ja. Segelis, B. Sluckis ir daugelis kitų, palikusių savo pėdsaką Rusijos kultūros istorijoje. Dienoraštyje aprašyta daugybė konkrečių kultūrinio gyvenimo įvykių: meno parodos, pamatyti filmai, koncertai ir kt. Tuo pačiu metu dienoraščio puslapiuose yra ir kasdienių kronikų – pasakojimų apie darbą, paprastas kasdienes problemas, nesibaigiančius meilės romanus ir triukšmingas puotas. Kartu jie atspindi jauno bohemos gyvenimo būdą ir pačius laikus, kuriuos autorių pastangos atgaivina.

„Kad ir ką rašytume, mes piešiame savo portretą“, – pastebėjo vienas iš autorių Vladimiras Lemportas. „Tai yra šio trijų asmenų dienoraščio esmė. Kiekvienas įrašas yra gana tiksliai parašytas autoportretas.“ Autoportretas, sukurtas „Atlydžio“ metu ir jo fone.

Autoriai savo rašymą traktavo kaip meno kūrinį: tai nebuvo vardų, darbų ir įvykių „protokolo rinkinys“, o visa knyga su savo įtraukiančiu siužetu, kupina netikėtų posūkių. Kultūros istorikams ir apskritai visiems, kurie skaitys šį dienoraštį, jis taps labai naudingu šaltiniu apie „Atlydžio“ istoriją ir meno istoriją.