Šiame provokuojančiame ir šmaikščiame darbe lenkų kilmės britų sociologas Stanislavas Andreskis (1919–2007) pateikia negailestingą šiuolaikinių socialinių mokslų būklės kritiką. Jis teigia, kad daugelis sociologinių ir psichologinių tyrimų virto „akademinės raganystės“ forma – ritualiniu pseudomokslinių tekstų, maskuojančių banalius pastebėjimus sudėtinga terminologija ir metodologiniu formalizmu, kūrimu.

Andreskis brėžia ryškias paraleles tarp tradicinių magiškų praktikų ir šiuolaikinių socialinių tyrimų, parodydamas, kaip akademinė bendruomenė naudoja neaiškų žargoną ir metodologinius ritualus, kad išlaikytų savo statusą, dažnai nesugebėdama sukurti tikrai naudingų žinių. Jis ragina grįžti prie minties aiškumo, tikslaus pateikimo ir tikrai mokslinio požiūrio į socialinius mokslus.

Pirmą kartą išleista 1972 m., knyga išlieka aktualiu įspėjimu apie pseudomokslą ir priminimu, kad socialiniai mokslai turėtų siekti tikro visuomenės supratimo, o ne mokslinės veiklos imitacijos.