Dvidešimt šešiuose po mirties išleistame rinkinyje esė apie estetiką Gastonas Bachelard'as (1884–1962) – prancūzų filosofas, kuris „suteikia sau teisę svajoti“ ir „pasinėręs į meditatyvų apmąstymą apie daiktų prigimtį“, – atsigręžia į aktyvios vaizduotės erdvę, ją atrandant ne tik vaizduojamajame mene (Monet, Chagall, Flocon ir kiti), poezijoje ir prozoje (Rimbaud, Poe, Balzac ir kiti), bet ir sapnuose, radijuje, ramybėje ir vienatvėje. Jo sapnuose girdimas stichijų ir logosferos šauksmas, atgyja kaukės magija ir „geležinis kosmosas“, atskleidžiamos „vienatvės vadovėlio“ psichologinės gelmės. Įpindamas subtilią sapnuotojo mąstymo analizę su egzistenciniais, dinamiškais, eteriniais sapnais, sapnais apie rašalą, galią, akmenį, sapnais apie tylą ir muziką, Bachelard'as tai patvirtina neatimamą žmogaus teisę į vientisumą ir gilų bendrystę su gamta.