„Sapno poetika“ (1960) – priešpaskutinė prancūzų filosofo, mokslo ir meno teoretiko Gastono Bachelardo (1884–1962), kurio idėjos darė įtaką Barthes'ui, Foucault'ui, Sartre'ui ir Derrida, knyga. Ji skirta vaizduotės kūrybinei galiai, iš kurios gimsta poezija ir menas. „Sapnas“ – tai ypatinga sąmonės būsena, besiskirianti nuo sapnų ir racionalaus mąstymo, kūrybinis veiksmas, jungiantis žmogų su pasauliu per nuostabius vaizdinius: „...poetiniai sapnai yra įsivaizduojami gyvenimai, kurie praplečia mūsų egzistencijos ribas ir suderina mus su visata.“ Nuo archetipų analizės per vaikystės sapnų fenomenologiją autorius pasiekia kosminį sapnavimo matmenį. Ši knyga, parašyta lengva, erdvia kalba, persmelkta Shelley, Novalis ir Rilke's poezijos, padės įžvelgti magiją paprastuose dalykuose, rasti kūrybiškumo raktus ir patirti terapinę sapnavimo galią.