Marijos Stepanovos knygoje yra pastarųjų dešimties metų tekstų, daugiausia skirtų literatūrai. Iš tiesų, jie patys yra literatūra, nes Stepanovos skiriamasis raštas tarp esė ir prozos yra subtilus. Ši knyga yra apie skaitymo ir rašymo patirtį, kuri mus keičia nekontroliuojamai ir iš naujo išranda kalbą, kai bendraujame tiek su gyvaisiais, tiek su mirusiaisiais. Tuo pačiu metu keičiasi ir tai, kaip kalbame apie literatūrą ir šiandieną. Nesvarbu, ar Maria Stepanova rašo apie amžininkus (Genadijų Aigį, Grigorijų Daševskį), ar apie pirmtakus (Aleksejų Bloką, Osipą Mandelštamą, Nadeždą Mandelštam, Vladimirą Vysockį), ji visada juos skaito čia ir dabar, esamomis aplinkybėmis, todėl paliečia kiekvieną, kuris pasistengia išklausyti.

Viršelyje pavaizduotas fragmentas iš nežinomo menininko paveikslo „Išminčius Valmikis mato medžiotoją, nužudantį gervių porą“. XVIII a. Indijos nacionalinis muziejus.