Ši Vladimiro Stepano apsakymų ir miniatiūrų knyga sustiprina jo, kaip vieno geriausių šalies trumposios prozos meistrų, reputaciją. Lakoniški, skaidrūs tekstai, kuriuose nėra nė vieno nereikalingo žodžio, sukurti tarp meninės dokumentikos ir autofikcijos. Iš pirmo žvilgsnio jie priklauso grynojo realizmo tradicijai, tačiau atidžiai perskaičius nesunku pastebėti, kad autorius savo herojuose atskleidžia amžinąją Baltarusijos žmonių sielą.