Nauji Vladimiro Sorokino apsakymai – apie moteris: kare ir žiaurioje pasaulyje, aplinkybėse, priešiškose moteriškai prigimčiai.

Stovyklos prižiūrėtoja, būsima progresyviojo meno žvaigždė, maža mergaitė sovietinėje ligoninėje, jauna geniali šachmatininkė, pertvarkos laikotarpio studentė ir kitos šio rinkinio herojės sudaro galeriją persmelkiančių, tikslių, labai skirtingų portretų, sujungtų viena: išgyventas smurtas negrįžtamai keičia jas, tačiau ne ištrina, o tik sustiprina jų individualumą.

Sorokinas išlieka savimi – kuria karnavalines antiutopijas, žongliruoja citatomis iš kanoninės rusų literatūros ir materializuoja metaforas. Tuo pačiu jis tęsia naujojo kelio paieškas. Vis didesnis užuojautos jausmas liudytojams ir nenorintiems šių didžių geopolitinių dramų dalyviams, pasakojimo ir lyriškumo tonai, nustatyti "Sniego audros" ir tęsiami "Doktore Garine", "De feminis" ypač pastebimi.

Jautrus laikmečio dvasiai ir nuolat lenkiantis laiką savo vertinimais, Vladimiras Sorokinas aiškiai pasisako prieš antagonistų dehumanizavimą.