Italų rašytojas Franco Arminio gyvena mažame Bisaccia miestelyje, įsikūrusiame kalnuotoje vietovėje penkiasdešimt kilometrų į rytus nuo Neapolio. Jo firminis stilius – trumpa, ritminga proza, kažkas tarp poezijos ir aforizmo – rusų skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Atvirukai iš kito pasaulio“ (2010). Savo rinkinį „Maži šventi dalykai“ jis skiria paprastoms, nepastebimoms gyvenimo detalėms: daigui, skinančiams iš griuvėsių, sūnaus nuotraukai ant motinos krūtinės, tėvui miegančiam prie kavos staliuko, menkiausiam kvėptelėjimui ir tylai tarp pirštų. Šimtas penkiasdešimt mikrotekstų, kiekvienas trijų ar keturių eilučių ilgio, atkartoja vienas kitą rituališka pradžia – „šventas, šventas, šventas“ – ir tampa mantra. Arminio šventa yra viskas, kas instinktyviai sukelia žmogui švelnią empatiją.