Tarp XX amžiaus siaubų mažai kas gali prilygti benamių fenomenui, kaip buvo vadinami pokario Rusijoje vaikai ir paaugliai, likę našlaičiais po Pirmojo pasaulinio ir Pilietinio karų. 1922 metais jų buvo nuo šešių iki septynių milijonų. Nešvarūs, vilkintys skarmalais, jie klajojo vieni arba grupėmis po miestus ir kaimus ieškodami maisto. Keliaudavo po šalį, kabindamiesi už traukinių vagonų, rasdami prieglobstį nuo šalčio stočių rūsiuose arba šiukšlių konteineriuose, alkio priversti imtis agresijos ir smurto veiksmų.

1930-aisiais ši tema buvo cenzūruojama valstybės, kuri negalėjo leisti egzistuoti benamiams vaikams „rojumi“ vadinamoje sovietinėje visuomenėje. Pastaraisiais dešimtmečiais benamystė tapo istorinių tyrimų objektu. Tačiau tik Luciano Mecacci pavyko, remiantis tiesioginiais liudijimais ir to meto dokumentais, daugelis kurių buvo išnagrinėti pirmą kartą, pateikti pilną pagrindinių herojų likimų rekonstrukciją, kurių gyvenimo realijos šiandien kartais atrodo kaip fikcija.

2022 metais knygai buvo suteiktas aukščiausias Florencijos literatūros premijos „Auksinis florinas“ apdovanojimas dokumentinės literatūros kategorijoje.

Knygos vertimas atliktas padedant Europos mokslinių publikacijų sekretoriatui (SEPS).