Trys Virginijos Woolf (1882–1941) autobiografinės esė (1921, 1922, 1936), parašytos Memuarų klubui – namų vakarienės su artimais draugais, kurių metu kiekvienas „Senojo Bloomsbury“ narys paeiliui atskleisdavo savo praeitį, – siūlo šmaikščius, bet įžvalgius žvilgsnius į Edvardo epochos šeimos ir socialinį gyvenimą bei anglų rašytojos tarpukario metų savistabą. Iš pradžių neplanuotos spausdinti, jos buvo išleistos tik 1976 m., prisijungdamos prie jos garsiųjų romanų ir esė. Woolf subtiliai derina asmeninį ir viešą, orų ir atvirą, gilų ir paviršutinišką, norą ir tikrąjį, skausmingą ir gyvenimą teigiantį, žadėdama „atgaivinti kai kuriuos mano prisiminimus ir pažadinti ir kai kuriuos jūsų“.