Manoma, kad emocijos ir politika yra pavojingas derinys, būdingas tik agresyvioms visuomenėms. Marta Nussbaum savo knygoje siekia paneigti šią tezę ir įrodyti, kad bet kokie politiniai principai reikalauja emocinės paramos.

Ji remiasi tokių lyderių kaip Abraomas Linkolnas, Džavaharlalas Nehru ir Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis pavyzdžiais, kuriems pavyko susieti politines emocijas su siekiu visuotinio taikos ir teisingumo, o ne su karingais projektais, nukreiptais prieš kitas tautas.

Autorė taip pat remiasi antropologinių tyrimų rezultatais, kurie teigia, kad polinkis kurti žalingas hierarchijas ir diskriminaciją yra įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Tačiau ji siūlo priešpriešinti šiems polinkiams meilės ir išplėstinės užuojautos ugdymą — pirmiausia savo piliečiams, o vėliau ir kitų tautų atstovams.

Pagrindiniais šių jausmų ugdymo įrankiais turėtų tapti įvairios viešojo meno rūšys — nuo poemų, romanų, paminklų ir memorialų iki Bolivudo filmų.

Marta Nussbaum yra filosofė, Čikagos universiteto profesorė.