Žymaus poeto ir filologo Tomo Venclovos knygoje „Pasienis“ – rinktiniai žurnalistiniai straipsniai ir esė, parašyti per pastaruosius keturiasdešimt metų. Tarp temų, kurias apmąsto Tomas Venclova – neoficialios kultūros likimas ir moralinis kuriančio žmogaus pasirinkimas totalitarinėje valstybėje; vidinės ir išorinės emigracijos patirtis; Lietuvos, kaip Europos Sąjungos dalies ir Putino Rusijos kaimynės, ateitis; Lenkijos ir Lietuvos politiniai ir tarpetniniai santykiai. Knygą papildo Jurijaus Lotmano, Efimo Etkindo, Josifo Brodskio ir Česlovo Milošo prisiminimai.

„Jurijus Lotmanas, kurį laikau savo mokytoju, sakė, kad elementari ir svarbiausia bet kokio naratyvo grandis, ką mes vadiname įvykiu, visada yra susijusi su kokios nors ribos ar slenksčio įveikimu. O žmogaus gyvenimas irgi yra savotiškas pasakojimas. Kalbame, žinoma, ne tik apie geografines ribas, bet ir apie socialines bei panašias ribas, ir apie ribas laike, galiausiai – apie ribą tarp gyvybės ir mirties. Pasaulinė patirtis yra viena ištisinė pasienio sritis: gyvenimas šioje paribyje verčia nuolat peržengti ribas, nenuilstamai kovoti su izoliacija. Tai nebūtinai suvienodins pasaulį: ribos išliks individualiam grožiui išsaugoti, bet jos, tikiuosi, niekada nebus neįveikiamos. Žinome, kad ribinės situacijos gali būti vaisingos, tačiau gali sukelti ginčų, net nesutaikomą neapykantą, norą sustiprinti senas sienas ar statyti naujas. Deja, to pavyzdžių yra daug: galbūt pas mus globaliame pasaulyje, Vidurio Europoje, daugiau nei bet kur kitur. Bet tam galima atsispirti“ (Tomas Venclova).