Marcelio Prousto kritinės esė apie meną, surinktos jo knygoje „Nužudytų bažnyčių atminimui“, daugiausia yra atsakas į Johno Ruskino, kurio darbus jis išvertė į prancūzų kalbą, teorijas. Proustas daug vietos skiria muziejų funkcijoms, meno stebėjimui, paminklų koncepcijai ir kitoms temoms. Šiuose darbuose išsamiai ir giliai nagrinėjamos Prousto estetinės pozicijos, kurios vėliau buvo išreikštos jo romanų cikle „Ieškant prarasto laiko“.

Rinkinį papildo esė „Rembrantas“ vertimas.