Į poeto ir kritiko Michailo Aizenbergo knygą „Kontroliniai atspaudai“ įtraukti nedideli kūriniai, kurių žanras tarsi ieško savo vietos tarp apybraižos, memuarų ir esė. Šioje „tarpžanrinėje“ erdvėje autorius talpina atsiminimus apie laikus, vėliau pavadintus „sąstingio epocha“, ir apie kai kuriuos žmones, daugiau ar mažiau žinomus neoficialios kultūros veikėjus.

„Septintasis dešimtmetis ypač stengėsi likti nepastebėtas“, – rašo Aizenbergas ir atsargiai atkuria asmeninius įspūdžius, pokalbių nuotrupas, to laikmečio kultūrinio fono detales, kuris, jo nuomone, praėjo nepastebėtas.