Trys klasikiniai esė („Trumpa fotografijos istorija“, „Paryžius – devyniolikto amžiaus sostinė“, „Meno kūrinys jo techninio atgaminamumo epochoje“) sujungti tema apie pokyčius mene, kai jis iš unikalios formos tampa masiniu ir reprodukuojamu. Walteris Benjaminas (1892–1940) siūlo pažvelgti į šį procesą ne iš konservatyvių pozicijų, bet, priešingai, pamatyti jo ištakose naujas meno socialinio egzistavimo formas, naują „masinio žiūrovo“ antropologiją ir naują komunikacinę meno funkciją buržuazinio pasaulio erdvėje.