Henri Focillono (1881–1943) prancūzų ir amerikiečių meno istorijos tradicijų klasika tapęs kūrinys „Formų gyvenimas“ (1934) yra jo formos teorijos kvintesencija. Focillonas meninę formą suvokia ne kaip ženklą ar idėją, o kaip gyvą erdvės, materijos, sąmonės ir laiko metamorfozę – ir kaip „iš savęs kylančių prasmių“ šaltinį. Tęsdamas vokiečių formalistų (Wölfflino, Hildebrando) idėjas ir įkvėptas bergsoniškojo vitalizmo, autorius nagrinėja meninių formų gyvenimą trigubu ciklu: eksperimentavimas (bandymas), „klasikinė“ pusiausvyra (kartais pakeičiama tobulinimu) ir „barokinis“ irimas. Šis formalus gyvenimas, anot Focillono, „sukuria naujas sąlygas istoriniam, socialiniam ir moraliniam žmogaus gyvenimui“. Toks požiūris taip pat leidžia išlaisvinti stiliaus, medžiagų ir technikų sąvokas mene nuo dažnai joms būdingo inercijos ir pamatyti jų aktyvų, kūrybinį ar destruktyvų potencialą.