Žymi arabų civilizacijos aukso amžiaus figūra Abu al-Walidas Muhammadas ibn Ahmadas ibn Rushdas (1126–1198), geriau žinomas lotynišku vardu Averroesas, savo komentarais apie Aristotelio darbus supažindino Vakarus su vėlyvąja antikine Aristotelio idėjų recepcija. Tarpininkas tarp senovės ir krikščioniškosios filosofijos, Averroesas taip pat buvo scholastų baubas: jo Aristotelio individualaus proto sampratos interpretaciją Albertas Didysis, Tomas Akvinietis ir jų pasekėjai laikė pernelyg drąsia. Prancūzų filosofas Jeanas-Baptiste'as Brenet (g. 1972 m.) bando suprasti siaubo, kurį Averroesas sukėlė savo Vakarų skaitytojams, priežastis. Averroesas iškyla kaip vienas pirmųjų krikščioniškosios metafizikos kritikų, griovęs jos pamatus daugelį amžių, kol ji nebuvo kritikuojama ničėnizmo ir psichoanalizės. Remdamasis Freudu, Brené averroizme mato represuotą Vakarų minties tėvynę, „vidinį užsienį“, grįžtantį į ją siaubingu pavidalu, arba veidrodį, rodantį jos pačios kitą pusę.