Nuo viduramžių iki mūsų atkeliavo tūkstančiai Evangelijos scenos vaizdų, kur trys išminčiai neša dovanas naujagimiui Jėzui. Tarp dramblio kaulo reljefų, knygų miniatiūrų, mozaikų, freskų, altorių plokščių ir vitražų išsiskiria vienas vaizdas, kuris istorikus jau seniai domino: Hieronymus Bosch triptikas „Magių garbinimas“.

Jame daug ikonografinių „anomalijų“. Kas tas barzdotas vyras, stovintis prie trobelės durų? Ant nuogo kūno užmestas raudonas apsiaustas, ant galvos – spygliais supintas turbanas, o kulkšnis įsprausta į stiklinį indą, pro kurį matyti kraujuojanti žaizda. Kodėl ant juodojo burtininko ir jo tarno drabužių nupieštos sirenos ir žuvys, ryjančios viena kitą?


„Vizualinis pranešimas nėra jo dalių suma; menininko ir/ar jo užsakovo sumanyta prasmė nebūtinai sutampa su tuo, ką vaizde mato žiūrovai – jo amžininkai; „Vizualus teiginys pagal savo prigimtį yra atviras daugiau interpretacijų nei žodis, pasakytas ar parašytas“.

Vakaruose trys „karaliai“, atvykę į Betliejų, buvo gerbiami kaip šventieji, ir šios detalės nelabai dera su teisumu. Norėdami iššifruoti Boscho žinią, viduramžių istorikas Michaelas Maisulsas kreipiasi į viduramžių demonologiją, antižydišką polemiką, astrologines teorijas ir apokaliptinius mitus apie pabaigos laikus ir Antikristą.

„Krikščioniškoje ikonografijoje ir visoje krikščioniškoje tradicijoje Išminčių garbinimas yra džiaugsminga šventė, Dievo pasirodymas tautoms, kurias jis atvers ir išgelbės savo mirties ant kryžiaus kaina. Tačiau pasaulis, kurį pavaizdavo Boschas, visai nedžiugina ir alsuoja neaiškiu grėsmės jausmu.

Kam
Besidomintiems viduramžių menu.