Kas yra žmogus ir kur yra riba, peržengianti gyvūno tapimą žmogumi? Savo esė „Atvirumas“ (2002 m.) italų filosofas Giorgio Agambenas (g. 1942 m.) tęsia knygų serijoje „Homo sacer“ pradėtus apmąstymus apie pliką gyvenimą ir tyrinėja probleminį „ir“, jungiantį ir skiriantį gyvūnus ir žmones. Hegeliško-koževiško istorijos pabaigos kontekste, kai biologinis gyvenimas tampa pagrindiniu valstybės rūpesčiu – žmonės sugaunami, o būtybės – antropomorfizuojamos, – žmonės lieka tais, kuriems, kitaip nei gyvūnams, egzistencija gali būti atskleista kaip „atvira“ arba, senovės graikų kalba, „nepaslėpta“ (tiesa). Remdamasis Heideggerio, Uexküllio ir Benjamino darbais, Agambenas siūlo atkreipti dėmesį į šią sunkiai pagaunamą cezūrą tarp žmogaus ir gyvūno, atskleistą Benjamino „išgelbėtoje naktyje“, kuri prasiskverbia į paties žmogaus vidų ir tampa raktu į humanizmo supratimą po visų XX ir XXI amžių perversmų.