„Liga kaip metafora“ (1978) – tai Susan Sontag esė, kurioje ji bando demistifikuoti vėžį, paneigdama mitus ir metaforas, gaubiančias šią ligą. Kūrinio tema – ne pats fizinis skausmas, o ligos vartojimas kaip kalbos figūra. Sontag teigia, kad vėžys nėra nei prakeiksmas, nei bausmė; tai tiesiog liga (kurią galima išgydyti). Po dešimties metų, prasidėjus naujai, stigmatizuotai ligai, persmelktai mistifikacijos ir baudžiamųjų metaforų, pasirodė „Ligos...“ tęsinys „AIDS ir jos metaforos“ (1989), esė, kurioje jos tyrimo apimtį išplečiama į AIDS pandemiją. Šioje knygoje pristatomi abu kūriniai, kuriuose Sontag įrodo, kad „liga nėra metafora ir kad sąžiningiausias požiūris į ligą, taip pat „sveikiausias“ būdas sirgti, yra bandymas visiškai atsisakyti metaforinio mąstymo“.