Japonų poetė ir prancūzų eseistė Ryoko Sekiguchi, į rusų kalbą išverstų knygų „Nagori“ ir „961 valanda Beirute“ autorė, visada rašo apie laiko struktūrą ir kaip mes su ja deramės, nesvarbu, ar tai japonų sampratos apie besikeičiančius metų laikus, gyvenimas daugialypiame ir polifoniniame Levanto mieste, tragedija Fukušimoje, ar kitos temos – prisiminimas, užmarštis, akimirkų mėgavimasis ir bėgantių metų ignoravimas. Šiame trumpame tekste, kuriame derinami dienoraščio įrašų, prozos eilėraščių ir filosofinių esė elementai, žmogaus balsas, paradoksaliai visada esantis dabartyje, tampa laiko manifestu.