Aleksejaus Konakovo pusiau abstrakčioje prozoje fenologiniai stebėjimai, meteorologinės prognozės, namų ūkio klausimai ir šeimyninio gyvenimo rūpesčiai sukasi apie vieną – aiškiai paranojišką – idėją.

Pagrindinis herojus ne tik jaučia esminį aplinkinio pasaulio neteisingumą, „iškraipymą“, bet ir tvirtai žino, kas būtent dėl šio „iškraipymo“ yra kaltas. Beprotiško „supratimo“ pasitikėjimas savimi ir liūdesys dėl nesugebėjimo ką nors pakeisti susijungia ir randa išeitį kalboje – taip pat iškraipytoje, nerišlioje, karikatūriškoje ir tuo pačiu švelnioje.