„Sokreb“ – tai poezijos rinkinys, kuriame nagrinėjamas rašymo neįmanomumas katastrofų metu ir ieškoma kalbos, kuria būtų galima kalbėti apie tai, kas baisu, skausminga ir gėdinga. Leningrado blokados laikotarpio literatūros ir antropologijos tyrinėtoja Polina Barskova įtraukia skaitytoją į dialogą tarp dabarties ir praeities – ne ieškodama modelių ar atskaitos taškų, o bandydama suprasti ir išreikšti netekties, sielvarto ir gėdos patirtį – giliai asmenišką, tačiau kartu atpažįstamą ir pažįstamą patirtį. Jai poezija tampa užduotimi, atliekama nesitikint džiaugsmo ar katarsio, tačiau išliekančia buvimo ir sąlyčio su realybe forma – „paguoda be paguodos“.