Iš kur kyla avangardinė dvasia ir siekiai, kaip juos išlaikyti ir išsaugoti? Kaip pasiekti ir išlaikyti nuolatinį atvirumą pokyčiams? Kaip suteikiama ir pasiekiama kūryba ir – paprasčiausiai – laisvė? Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus, žmonės vis dažniau kreipiasi į kūną, jo judesius, vidinį arba „raumeninį“ jausmą. Nuo Aristotelio laikų buvo visuotinai priimta, kad žmonės turi tik penkis pojūčius: regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Tačiau daugelis bandė ir bando peržengti žmogaus galimybių ribas, atrasti naują, „šeštąjį“ jausmą, kuris padėtų suvokti dar nežinomą. Per visą istoriją buvo pasiūlyta keletas kandidatų į šeštąjį pojūtį: XVII amžiuje tai buvo „seksualinis apetitas“, vėliau „intuicija“, „psichiniai sugebėjimai“ ir galiausiai „raumenų pojūtis“. Pastarasis – savo judesių pojūtis – dar vadinamas „propriocepcija“ ir „kinestezija“. Savo svarba šeštąjį pojūtį galima laikyti pirmuoju – juk nuo to priklauso mūsų gebėjimas atskirti Aš nuo ne Aš, mūsų pačių veiklos ar subjektyvumo pojūtis, tiesioginio sąlyčio su pasauliu ir artumo su kitu žmogumi jausmai. Avangardistai vieni pirmųjų įvertino šeštojo pojūčio reikšmę – judėjimo, fizinio veiksmo potencialą, kaip prasmės ir išraiškos šaltinį. Užginčydami faktą, kad žinios – įgūdžiai yra hierarchiškai pavaldūs teorinėms žinioms, menininkai avangardistai inicijavo „motorinį posūkį“ humanitarinėse žiniose.