Šioje trumpoje knygoje Marcusas Gabrielis teigia, kad menas iš prigimties yra nevaldomas. Meno kūrinio prigimtis yra tokia savarankiška, kad meno pasaulis niekada negali jo įveikti. Nuo urvų paveikslų Lascaux laikų menas užkariavo žmonių protus. Meno atsiradimo dėka mes tapome žmonėmis, tai yra būtybėmis, kurios gyvena žmogaus įvaizdžio šviesoje ir jo padėties pasaulyje bei kitų rūšių atžvilgiu. Dėl savo struktūrinės, ontologinės galios menas buvo ir išlieka radikaliai autonomiškas. Tačiau ši galia yra labai dviprasmiška, nes negalime kontroliuoti jos veikimo.

Šioje knygoje pagrindinis „naujojo realizmo“ atstovas taiko šį filosofinį požiūrį į meną, kad sukurtų naują estetinį realizmą.