Vėlyvojo SSRS kasdienybei sunku įsivaizduoti egzotiškesnį reiškinį nei hipių judėjimas. Vis dėlto, Chruščiovo atšilimo pabaigoje atsirado didelė grupė žmonių, kurie laisvę, meilę ir lygybę suprato visiškai kitaip nei oficialūs ideologai.

Vitalijaus Ziužino, dailininko ir gatvės parodų dalyvio, memuarai prasideda 1983 metais ir nuosekliai pasakoja apie įsitraukimą į šią aplinką. Autorius aprašo susitikimus su žymiais sovietiniais hipiais, jų vasaros stovyklų lankymą Baltijos šalyse ir Kaukaze, konfliktus su milicija, pažintis su džiazo atlikėjais.

Tai patikimas liudijimas, paneigiantis daugelį stereotipinių įsitikinimų, suteikiantis skaitytojui galimybę pažvelgti į vidų į bendruomenę, kuri sugebėjo sukurti savo paralelinį pasaulį sovietinėje tikrovėje.