Mircea Eliade (1907–1986), žymaus religijos istoriko ir fenomenologo, knyga „Joga: nemirtingumas ir laisvė“ jau seniai yra klasika tyrinėjant tokį fundamentalų ir unikalų reiškinį kaip Indijos joga. Autorius jogą pristato kaip holistinę, daugialypę ir visapusišką dvasinę visatą, kurios įvairūs elementai atitinka skirtingus kultūros lygmenis, sąmonės būsenas ir net tradicinės visuomenės sluoksnius. Eliade atseka jogos ištakas tarp vietinių, ikiarijų Indijos gyventojų, daugiausia dėmesio skirdamas jos „ikiklasikinėms“ ir „neklasikinėms“ šakoms, paliesdamas jogos ir šamanizmo ryšį, kuris yra svarbus jo mokslinio darbo kontekste, ir brėžia paraleles tarp Indijos jogos ir kitų pasaulio regionų dvasinių tradicijų. Joga, specifinė hinduizmo filosofijos mokykla, jam tampa iniciacijos erdve, kurioje adeptas, per išbandymus, priima nemirtingumo ir laisvės vertybes ir pasiekia dživanmuktos – „išsivadavusio gyvenime“ – statusą.

Visiems, besidomintiems Indijos dvasinėmis tradicijomis.