Peržengusi fizikos ribas, garbinga metafizinė filosofijos tradicija ir toliau sėmėsi peno iš savo natūralaus pagrindo, reguliariai pasitelkdama augalų metaforas ir alegorijas, tačiau nustumdama jas į savo dėmesio periferiją, taip „nuvertindama, instrumentalizuodama ir trivializuodama“ patį gyvenimą. Michaelas Marderis dekonstruoja šį beveik nesąmoningą filosofų įprotį nuo antikos iki šių dienų, atskleisdamas augalų filosofiją, paslėptą pagrindinės minties šešėliuose, kuri tiesiogine prasme dygsta dvylikos garsių filosofų – nuo ​​Platono iki Luce'o Irigaray – darbuose. Maimonido palmė, Hegelio vynuogės, Derrida saulėgrąžos ir kiti „filosofų augalai“ pasirodo esą ne tik „knygose išdžiovinti“ herbariumai, sentimentalūs papildymai, bet ir svarbus aspektas net tų filosofinių sistemų, kurių kelias į intelektualines ir dvasines aukštumas vedė per ekocidą.