Savo trumpame esė „Žmogus ir technika“ (1931 m.) Oswaldas Spengleris, tęsdamas „Vakarų nuosmukio“ pradėtą ​​aptarimą apie ciklišką pasaulio istorijos pobūdį ir didžiųjų civilizacijų nuosmukį, pirmą kartą iškėlė klausimą apie technologijos esmę. Nagrinėdamas įvairius žmogaus raidos etapus, jis nukrypsta nuo plačiai paplitusio instrumentinio technologijos supratimo, apibrėždamas ją kaip bet kokią tikslingą veiklą, „gyvenimo taktiką“, susijusią su kova – ničiškąja valia siekti galios. Taigi Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos „faustiškoji“ kultūra mašininės technologijos pagalba pavergė gamtą ir kitas šalis, sudarydama sąlygas neišvengiamam ekologiniam žlugimui. Pasak Spenglerio, pačios Vakarų tautos tapo savo technologijų aukomis: „Pasaulio valdovas tapo mašinos vergu“.