Kokia taisyklė, jei atrodo, kad ji visiškai susilieja su gyvenimu? O kas yra žmogaus gyvenimas, jei kiekvienu gestu, kiekvienu žodžiu, kiekvienoje tyloje jo negalima atskirti nuo taisyklės?

Būtent į šiuos klausimus naujoje Agambeno knygoje ieškoma atsakymo, aistringai perskaičius žavingą ir bedugnį reiškinį – Vakarų vienuolystę nuo Pachomijaus iki Šv. Pranciškaus. Nors knygoje detaliai rekonstruojamas vienuolių gyvenimas su įkyriu dėmesiu laikui ir taisyklei, asketinėms technikoms ir liturgijai, Agambeno tezė vis dėlto yra ta, kad tikroji vienuolystės naujovė yra ne gyvenimo ir normos supainiojimas, o naujos dimensijos atradimas, kuriame, ko gero, pirmą kartą, kaip „išreiškiamas pats savarankiškiausias gyvenimas“ skurdas“ ir „naudojimas“ kelia iššūkį teisei, su kuriuo mūsų laikais dar teks susidurti akis į akį.