Balthuso (1908–2001) memuarai apima didelę XX a. meno istorijos dalį ir atkuria iškilių žmonių atvaizdus: menininkas vaikystę praleido su motina, vokiečių menininke Baladina Klossowska ir poetu Raineriu Mariu Rilke. Balthusas aprašo amžiaus pradžios ir vidurio Paryžiaus bohemos gyvenimą, paminėdamas tokius draugus kaip Picasso, Derainą, Artaud, Giacometti, Saint-Exupéry, Charą, Jouve'ą, Camus. Menininkas kalba apie paveikslus, apie savo japonę žmoną Setsuko, apie savo dukterį Harumi, apie kates, kurios dažnai pasirodo jo drobėse, apie namus, kuriuose gyveno. Jis kalba apie katalikų tikėjimą ir įkvėpimą, apmąsto tapybą ir atskleidžia modernųjį meną, dažnai apgaulingą ir pranašaujantį civilizacijos nuosmukį. Balthusas savo memuarus diktavo paskutiniais savo gyvenimo metais, kai pats nebeturėjo jėgų rašyti. Taip jis norėjo išmokyti paskutines gyvenimo pamokas. Tai istorijos apie meistrą, kuris mieliau kalbėjo tapybos kalba, pasakodamas ne apie save, o apie pasaulį.