Atsitiktinai rastas dienoraštis sugrąžina į gyvenimą kompozitoriaus Aleksejaus Butakovo palikimą — taip prasideda Elenos Zelinskos romanas „Paskutinius rusus matė Belgrade“.

Nesibaigiantis rusų bėgimas atneša pirmąją emigrantų bangą į Balkanus. Tik pora dešimtmečių taikaus gyvenimo jiems tenka tarp dviejų katastrofų — nuo Pilietinio karo iki Antrojo pasaulinio karo. Kiekvienas posūkis pastato romano herojus — muzikantus, rašytojus, žurnalistus — prieš klasikinę XX amžiaus koliziją: kaip išlikti žmogumi istorijos girnose. Ir kiekvienas iš jų daro savo pasirinkimą. Kas lieka, kai viskas prarasta? Jie turėjo atsakymą.

Po šimto metų nauja banga išmeta į Belgrado krantą naujus rusus. Kokią pėdsaką jie paliks šio didžiojo miesto istorijoje? Ar sugebės jie atrasti save ir savo vietą naujame gyvenime? Kaip jie susitvarkys su savo pasirinkimu: tarp kaltės ir atsakomybės, praradimų ir atradimų?

Tų paskutinių rusų jau nebėra. Tačiau kiekvieną vakarą pakyla Belgrado operos ir baleto teatro uždanga. Saulėje žėri perlų siūlai baltajame mieste prie Ohrido ežero kranto. Ir miesto gatvės nešioja rusiškus vardus. Štai tokią tašką istorija padėjo jų likime. O mūsų istorija tik prasideda...